(846)360411



info@dpjc.lt

2024-03-29

Drauge kuriame gėrį vaikams! Skirkite 1,2 % paramą DPJC!

2012-2013 EST patirtis

Paprašyta pasidalinti savo patirtimi EST (Europos Savanorių Tarnyba) projekte vis pradėdavau pasakojimą nuo klišėmis tapusių frazių: „geriausias laikas, kokį iki šiol turėjau“, „gyvenimą keičianti patirtis“, „draugai visam gyvenimui“, „geriausias nuotykis“, „etapas – pakeitęs mane“, patirtis, kurią prisiminsiu visą gyvenimą“, „žodžiais nenusakomas patyrimas“. Kad ir kaip banaliai skambėtų šios frazės – visuose jose slypi didelė dalis tiesos.

Vykdama į Rusiją tikėjausi kelių dalykų: pramokti rusų kalbą, susipažinti su praktine darbo su specialiųjų poreikių vaikais specifika, pažintį šalį, bei susipažinti su naujais žmonėmis. Visa tai gavau! Ir ne tik…

Savo 6 mėnesių projekte Rusijoje, Nižnį Novgorode, dirbau specialiojoje korekcinėje mokykloje-darželyje, kur kartu su auklėtojomis rūpinausi vaikų užimtumu. Darbo specifika buvo panaši į įprastuose darželiuose matomą rutiną: vaikai atvedami tėvų, pavalgo, žaidžia, mokosi, eina į lauką ir t.t. tik ten 3 metų amžiaus vaikai turėjo fizinių ar psichinių sunkumų, kuriuos darželio pagalba buvo stengiamasi sušvelninti. Jie mokėsi gyventi, pritapti prie vadinamos normalios aplinkos. Laikas, kurį praleidau su šiais vaikais giliai įsirėžė mano atmintyje. Vaikiškas tyrumas, naivumas, krykštavimas, pyktis, gimstantis suvokimas jog esi kitoks, skausmas, tvirtumas ir vėl... džiaugsmas, prieraišumas, dėkingumas. Ačiū Jiems už tai.

Be pagrindinės veiklos darželyje turėjau galimybę įsitraukti ir į papildomas savanoriškas veiklas, kurių metu ugdžiau savo įvairiapusiškumą. Surengtame kultūrų festivalyje demonstravau lietuvišką virtuvę ir  vaikų namų auklėtiniams pasakojau apie savo šalį kalba, kuria vos atvykus į Rusiją, nedrįsau net „привет“ ištarti))). Laisvu metu savanoriavau Caritas organizacijoje ir pažinau kitokią – benamio perspektyvą, bei neišblėstantį vienuolių gerumą. Savanorystės metu taip pat dalyvavau stovykloje, kartu su kitais savanoriais dalijomės informacija apie savo šalį ir EST su mokyklų mokiniais. Šios ir kitos veiklos prisidėjo prie kokybiškesnio laiko leidimo Rusijoje.

Tie kas ketinate dalyvauti EST ar panašaus tipo veikloje turėtumėte žinoti, kad jus supsiantys žmonės  bus ne tik savo šalies atstovai (ne)pateisinantys vyraujančių kultūrinių stereotipų, bet ir panašios sielos į jus. Jie kaip ir jūs ieško, bando įprasminti savo gyvenimą savo pasirinkimais, siekia, kovoja, tingi, pasiilgsta namų, džiaugiasi gyvenimu ir nori išbandyti kažką naują. Mano projekto metu didžiąją dalį jaučiausi tarsi esanti vienintelė lietuvė Rusijoje, bet kitų savanorių, koordinatorių ir rusų draugų dėka vienišumas neslėgė. Priešingai gyvenome lyg viena didelė šeima, besidalijanti buities darbais, valgiu, vakarėliais (kur viename bute kalbama 3-4 skirtingomis kalbomis), kelionėmis (kur į klausimą iš kur mes esame prireikdavo išvardyti tris skirtingas šalis), prisiminimais, svajonėmis, kalbomis (kai su ispanu kalbi lietuviškai), tradicijomis (kai šalyje kur Kalėdos švenčiamos po naujųjų metų, tu su savo Europiečiais draugais šventi Kūčias, tau įprastu laiku), nuotykiais (pvz.: Naujus Metus šventi ant Juodosios Jūros kranto ir būni „apibartas“ būto šeimininko šeimos jog nesutikai naujųjų su jais)... Mes sujungti situacijos ir panašių interesų iki šiol išlaikėme ryšį ir tapome įrodymu kaip tvirtai draugystei užsimegzti nereikia daug laiko, o atstumas tarp šalių tampa mažai reikšmingu.

Prieš atvykdama į Rusiją ne kartą ją tyrinėjau google maps pagalba ir mintimis skrodžiau jos platybes, bet dievaži, nuvykus ten jos DYDIS, kitoniškumas, įvairumas, žmonės ir gamta  tiesiog pribloškė. Atstumų įvertinimas tapo kaip niekada sąlygiškas. Kai girdi aplinkui tokias frazes: „Galim ryt nuvykti, čia visai netoli, tik 200km?!?“. Arba kai sėdi į traukinį ir iš jo išlipi po 2 parų (48 val.), nes būtent tiek trunka įveikti 1500km atstumą traukiniu nuo Nižnį Novgorodo iki Krasnodaro. O kur dar pirmieji „plackarto“ patyrimai, kai miegoti tenka atviro tipo kupė. Tokio tipo kelionei abejingų nelieka :D Nepaisant malonių veiklų projektuose ir papildomų užsiėmimų aš, kaip ir kiti savanoriai degiau noru kuo daugiau aplankyti, tad keliavau. Maskva, Vladikavkazas, Kazanė, Krasnodaras, Garodec, Boldina, Groznė, Vladimiras, Čečėnija, Dagestanas, Šiaurės Osetija, Abhazija – tapo sunkiai kitiems perteikiamais ir dažnai nesuprantamais, bet man ir mano bendrakeleiviams itin reikšmingais prisiminimais. 

Tikiu, kad tie, kurie svarsto galimybę pasinaudoti EST ir tapti savanoriu apsvarstę ir įvertinę supras ar šis kelias jiems, o tie kurie ryžosi žengti linkiu būti drąsiems, veikliems ir atviriems, nes  esminiai dalykai, norintiems patirti vieną iš geriausių nuotykių savo gyvenime - EST;).

 

                                                                                                                          Renata Ubavičiūtė