1994 m. liepos 1 d. Toronte (Ontario, Kanada), Prisikėlimo parapijos bažnyčioje, 3 žmonių iniciatyvinė grupė, kurią sudarė Kanados lietuviai: kun. E. Putrimas, psichologijos bakalauras R. Liškauskas, psichologijos doktorantė M. Balaišytė, susirinko į pirmąjį pasitarimą, kuriame buvo tariamasi dėl jaunimo centro įkūrimo Klaipėdoje. Atvykęs į Lietuvą ir įsitikinęs, kaip sėkmingai veikia pagalbos jaunimui centrai Vilniuje, Kaune bei pamatęs skurdžią pagalbos jaunimui būklę Klaipėdos mieste, kun. E. Putrimas nusprendžia įkurti pagalbos jaunimui centrą Klaipėdoje. Šią iniciatyvą rėmė Kanados lietuvių Katalikų centras ir Kanados užsienio reikalų tarptautinių apmokymų fondas. Šio pagalbos jaunimui centro tikslas buvo teikti individualias psichologines konsultacijas bei vesti paramos grupes – žmonėms, turintiems problemų. Iškilo problemų dėl pavadinimo. Buvo siūlomas Socialinės pagalbos jaunimui centras, tačiau tuo metu socialinės paslaugos Lietuvoje buvo suprantamos kaip socialinė rūpyba, o psichologinė pagalba buvo siejama su psichiatrija, kuri kėlė neigiamas asociacijas. Tam, kad atitiktų organizacijos filosofinį požiūrį į žmogų, nes žmogus ne tik socialinė, bet ir dvasinė būtybė buvo nutarta centrą pavadinti „Jaunimo dvasinės pagalbos centru”. Centras įsikūrė Šv. Juozapo Darbininko parapijos naujai statomos bažnyčios patalpose. 1994 m. gruodžio mėnesį Klaipėdos miesto Savivaldybėje centras užregistruojamas kaip visuomeninė organizacija: Telšių vyskupijos „Jaunimo dvasinės pagalbos centras” Klaipėdos mieste (JDPC).
Visuomeninė organizacija apibrėžiama kaip „Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškas susivienijimas (sąjunga, draugija, fondas, asociacija ir kt.), sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams tenkinti bei įgyvendinti” (Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, 1998, p. 21). Visuomeninės organizacijos ypatumas yra tas, kad jos nariais gali būti tik fiziniai asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau yra ir išimčių.
1995 m. kovo 19 d. centras oficialiai atidaromas. Organizacijos struktūra buvo tokia: Projekto direktorius, Kanados patariamoji valdyba, Lietuvos direktorių valdyba, Centro direktorius, Centro vadybininkas.
Įkuriamos pirmosios programos „Santuokos ruošimo” ir „Gailestingumo darbai”. Per vienerius savo gyvavimo metus JDPC užmezgė nemažai kontaktų su įvairiais žmonėmis bei organizacijomis, plačiai susipažino su Klaipėdos miesto socialine padėtimi, pamatė, kad yra labai daug socialiai remtinų šeimų, kurios augina vaikus. Buvo surengta stovykla vaikams siekiant juos integruoti į bendruomenę. KUPF socialinės pedagogikos magistrantė I. Jonutytė, kuri pasitelkusi į pagalbą 60 savanorių iš parapijos bei KU studentų surengia stovyklą. Užmezgamas glaudus ryšys su Klaipėdos miesto policija bei Vaikų teisių apsaugos tarnyba (VTAT). Stovyklai pasibaigus, buvo pastebėta, kad parapijos jaunimas, dirbęs su vaikais, turėjo daug bendravimo įgūdžių, o studentai – daug žinių, kurias galėjo pritaikyti praktikoje, todėl buvo nutarta pradėti ruošti savanorius darbui.
Centro veikla paremta savanorystės principu. Visose programose dirba savanoriai. Darbas su savanoriais atskleidė kitas problemas, kurias reikėjo spręsti. Buvo pastebėta, kad į centrą ateina savanoriai, kuriems patiems reikia pagalbos, o centro veikla paremta principu, kad žmogus negali padėti kitam, jei jis pats turi problemų. Tuo pagrindu centre imta ruošti savanorius, kur jie, kursų metu, padeda sau, o po to gali padėti kitiems žmonėms. Centre pradeda veikti įvairios programos: Jaunimo vadovai, Paauglių klubas, Vyresnieji draugai, Jaunimo linija, Sniego gniūžtė, Natūralus pagalbininkas, Už vaikus atsakingi visi, Tarptautinių Apdovanojimų.
Lietuvoje keitėsi reikalavimai visuomeninėms organizacijoms, centras perregistravo organizaciją pagal naujus potvarkius. Direktorių valdyba, išnagrinėjusi ir aptarusi naujuosius potvarkius, nusprendė, kad tinkamiausia įgyvendinant centro tikslus yra registruotis kaip nevyriausybinė organizacija, Labdaros ir paramos fondas.
„Labdaros ir paramos fondai, nors ir yra vakarietiškų fondų analogai, Lietuvos teisėje ir ne pelno organizacijų sistemoje yra įgavę kiek kitokią prasmę, nei tai įprasta kitose šalyse. Lietuvoje pačių fondų varduose atsispindi papildomas bruožas, nurodantis, kuo fondas turi užsiimti – labdara ir parama. LR labdaros ir paramos fondų įstatymas, apibrėždamas. ką gali daryti fondas, nenumato fondui jokios kitos veiklos” (Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, 1998, p. 25).
1996 m. gegužės 26 d. Telšių vyskupijos „Jaunimo dvasinės pagalbos centras” Klaipėdos mieste tampa fondu „Dvasinės pagalbos jaunimui centras” (DPJC).
Labdaros ir paramos fondams nustatyti labai griežti reikalavimai, kaip turi būti organizuojamas jų valdymas. Nustatyti privalomi valdymo organai. Kitame skyriuje aptarsime DPJC tikslus, struktūrą, funkcijas, veiklą.
